Stakiuose, ant Mituvos kranto – bažnytė jauki
Šv. Antano atlaidais ir padavimais garsi.
Stakiuose kun. Tumas Vaižgantas kadaise gyveno
Ir su parapijiečiais draugiškai bendravo.

Šv. Antanui pasimelst, varge, nelaimėj pasiguost,
Ir kad ramybę širdyje pajust,
Į atlaidus kasmet suplūstą žmonės iš toli.
O ir stakiečiai čia gyvena geri.
Pakeleivingiems jų namai visados atviri.

Kalnelis ir parimę kryžiai anapus Mituvos.
Tai kapai mūs tėvų ir senuolių,
Išėjusių ilsėtis amžinai kitados.
Jų numinti takai mums pamiršti neduos,
Kad ir jie bažnytėlėn ateidavo Dievui atiduot pagarbos.
Čia skamba varpas dažnai, tai linksmai tai liūdnai,
Kviesdamas susirinkti tikinčiuosius visus.
Bet, deja – jau ateis ne visi.
Jie išėjo tyliai, neištarę sudie ir nebaigę kalbėti maldos.
Liko suolai tušti, čia jau sėdi kiti,
Atėję pratęst nebaigtos jų maldos.

Šiandien skamba linksmai
Šv. Antano atlaidų varpai
Stebuklingą viltį teikdami žmonėms.

Eilėraštį sukūrė Nijolė, Julija Sutkaitytė-Pilipauskienė
2010-06-13
Stakiai